Straipsnelis turėjo pasirodyti sausio pradžioje, bet lyg laikas ištirpstantis dabartiniame laiko momente, straipsnelio idėjos buvo išgaravusios iš atminties. Bet visgi metai dar tik prasideda, vėluojame ne smarkiai, tad..
Prieš akis dar viena atkarpėlė – metų pradžia——————-metų pabaiga… Dar vieni metai…
Tai labai ir labai ilgas laiko tarpas, kai esi vaikas ar paauglys, kai nori bei skubi užaugti. Bet tai nėra toks jau ilgas laiko tarpas suaugus, bei tampantis vis trumpesniu, gyvenimo saulei kirtus vidudieno vertikalę, kol galiausiai tampa vos įžiūrimu taškeliu amžinybės perspektyvoje.
Panašu, kad laikas, kaip ir erdvė yra reliatyvi, tai yra santykinė sąvoka. Ir laiką suvokiame iš savo atskaitos taško ir priklausimai nuo mūsų sąmonės būsenos.
Laiko tarpus, laikotarpių trukmes galima suvokti – palyginus tarpusavyje: metai mokykloje, darbas vienoje darbovietėje, kitame versle, šeima, vaikai, anūkai, – keliamės ryte iš lovos, valgome pietus, einame ar važiuojame namo iš darbo ar vaikų darželio, – griūna “geležinė uždanga”, išsvajotos laisvės akimirkos, atsiveria “žydrasis miražas”, – diena, naktis, vasara, žiema, ledynmetis, tvanas, – saulės, žvaigždės žiebiasi ir gęsta, visatos sprogsta ir dulkės vėl nusėda žemyn ar aukštyn, atgal ar pirmyn… Kiek trunka tai? O tai? Kas ilgiau, kas trumpiau?
Reikalingas sugebėjimas palyginti laiko tarpus, atkarpas, atkarpėles..
Ar aš pats galiu pamatyti save, savo gyvenimą laiko skalėje? Kokiomis padalomis sudalinta mano laiko liniuotė? Koks yra mano laiko mastelis?
Ar galiu pamatuoti, palyginti savo gyvenimo įvykius, o ne nesąmoningai būti matuojamu,-a laikrodžio mechanizmo tiksėjimu ar rodyklės nematomu bėgimu?
Ar kada nors buvo pojūtis, kai viena diena tempiasi, kaip sena, bet neplyštanti kojinė, o kita prabėga, beveik nemirktelėjus? Viena diena kupina atliktų darbų ir įgyvendintų idėjų, kita – pažiūrėjau pro langą ir sutemo..
Jeigu iš tiesų pažiūrėti į laiką – jis išnyks, sprogs, kaip muilo burbulas, ar ištirps kaip Salvadoro Dali laikrodžiai, ir egzistuos tik tiek, kiek keps kiaušinienė keptuvėje, saulei dar nepakilus ar jau šviečiant pro langą; ar tik tiek, kiek ruošitės egzaminui ir išlaikysite jį ar ne; ar kol ką nors mylėsite, ar jau nebe.. ar kol garuos kava.. Tik tiek.
Ir jei Jūs nieko nedarysite, nieko nieko nedarysite… Kas atsitiks su laiku?
O jei Jūs pradėsite skaityti naują knygą, užsiregistruosite į naujus kursus, pradėsite naują verslą, susitiksite su vienu draugu ir kitu, ir trečiu, ir… – o ką dar nuveikti popiet?
Pirmu atveju laiko lyg ir nebelieka, antruoju – jo tiek daug, kad nebeaišku, ką su juo daryti.
Padėkite laikrodį ant lentynos ar nusukite į sieną. Laikas yra tampri, tąsi, besiplečianti ir besitraukianti sąvoka, o ne tiek, kiek rodo laikrodis.
Skaičiuokime laiką ne valandomis, bet atliktais darbais ir puikiais įvykiais.
Ir pragyvenkime tris, keturias dienas – vienoje dienoje, kelias savaites – vienoje savaitėje, tris mėnesius..
Ir kad iliustruoti šias – lankstaus laiko idėjas, Imame seną vinilinę plokštelę – lyg seną patirtį ir žinias,
šiek tiek pakaitiname, kad suminkštėtų ir lenkiame ant lentynos – greitai peržvelgiame patirtį, atgaiviname, šiek tiek “suminkštiname” savo žinias – ką ir kaip iš savo senos patirties galėtumėte panaudoti ar pritaikyti dabartinėje situacijoje?
Reikia įsigyti naują laikrodžio mechanizmą – gal ką nors naujo reikia išmokti, sužinoti, kad sukurti ką nors įdomaus ateičiai?
Sustingus naujai pokštelės formai, pritvirtiname laikrodžio mechanizmą ir senos vinilinės plokštelės garsas transformuojasi naujame laike – lyg sena patirtis ir žinios, pritaikius jas dabartiniame laike, sukuria naują ateitį.
Lanksčių ir talpių šių bei bet kurių, kitų metų!