Šiandienos idėja tiesiogine prasme netelpa į pasidaryk pats idėjų kategorijas, tai daugiau pasižiūrėk pats ar pati idėja. Neįmanoma buvo nepasidalinti šiomis nuotraukomis. Ir galbūt, kaip Kopernikui ar Galilėjui, verta būti sudegintam ant laužo (dabar tik laužai kitokie) už pasidalinimą naujomis idėjomis ir jų skleidimą.
Ir dar kartą įsitikinti, kad pasaulis nebūtinai yra toks, kokį mes jį matome ar įsivaizduojame, ir kaip jį suprantame ar kiek jo suprantame. Kadangi niekas tiksliai nežino, kada buvo pradžia ir ar yra pabaiga, turbūt galime pasakyti, kad bet kuri mūsų teorija dabar ir turbūt bet kurią akimirką ateityje bus tolygi, – kaip ten buvo sakoma, -Žemė laikosi ant trijų banginių kuriuos laiko septyni drambliai… ar atvirkščiai.
Aplink Žemę su mumis sukosi Saulė. Dabartinė nuomonė yra, kad Mėnulis sukasi aplink Žemę, ir kartu su kitomis planetomis mes draugiškai sukamės aplink Saulę. Ir dabartinė mūsų mokslinė teorija turbūt taip pat neturi didelės reikšmės laiko perspektyvoje, nes jeigu jau nepasitvirtino dramblių ir banginių teorija, tai tikėtina, kad žiūrint iš ateities perspektyvos, mūsų Žemės sukimosi apie Saulę teorija bus panašiai juokinga, kaip ir drambliukų, laikančių ant savo straubliukų Žemės blynelį, idėja.
Žemė ir kitos planetos tai tik elektronai (ar dar mažesnės dalelytės), besisukantys aplink atomo branduolį, kurį mes vadiname Saule. Taigi esame susispraudę ant nedidelio elektroniuko paviršiaus, kuris, visai tikėtina, yra kokiame tai didesniame gyvame ar negyvame organizme. Ir kad dar labiau sumažėtume mastelyje, įsivaizduokime kad tas didesnis organizmas, kuriame yra mūsų elektroniukas vardu Žemė, yra viso labo kokia tai kosminė bluselė (ar musytė), šokčiojanti ant kosminio bebriuko kailiuko, besiilsinčio kosminio upelio pakrantėje. Na, tai ar kažką panašaus, mes turbūt pamatytume, jei turėtume kokį tai fantastinį Maaaakroskopą. Nors ir tai būtų gana sudėtinga, nes mes vistiek matytume ar suvoktume iš vidaus, o kad pamatyti šią perspektyvą ar idėją, reikia žiūrėti iš išorės.
Jei grįžti atgal į Žemę ir paimti saują smėlio iš smėlio dėžės ar nuo kranto pajūryje, visos smiltelės atrodys panašios, beveik identiškai panašios viena į kitą. Dabar žiema, bet turbūt prisimenate, – ne kartą smėlio smilteles laikėte savo rankose ir jutote, kaip jos byra pro Jūsų pirštus. Beveik identiškos, panašios viena į kitą. Bet jeigu mes galėtume labiau atmerkti savo akis?
Fotografas ir mokslininkas Gary Greenberg dirbdamas su aukšto galingumo šviesos mikroskopu, kurį pats ir išrado, sukūrė smėlio smiltelių fotografijų seriją. Pažiūrėkime į smėlio smilteles atidžiau, pažiūrėkime iš arčiau, dar iš arčiau, iki 300 kartų iš arčiau… ir jūsų nuomonė apie smėlį, smilteles pasikeis, pasikeis amžiams.
… Praėjo 4000 metų…………………………………. atsirado miiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiikroskopai ir maaaaaaaaaakroskopai….. ” – Žiūrėk kaip atrodo Žemė! … bet ar mes iš tiesų matome tai, taip, kaip yra, kaip bus dar po, kitų 5 tūkstantmečių?”
Gary Greenberg savo fotografijas pristatė knygoje “Smėlio smiltelė: paslaptingas gamtos stebuklas“