Kažkada labai labai seniai.. būti menininku turbūt reiškė, sugebėti atvaizduoti medžioklės eigą uolos paviršiuje. Žymiai vėliau – įamžinti dievybes, didikus ar kasdienio gyvenimo scenas ant medžio, metalo ar drobės paviršiaus. Drožinėjimas, skaptavimas, tapyba aliejiniais dažais, akvarelė, grafika. Fotografija, kinas, video.
Tokia trumpa, keliuose sakiniuose telpanti vaizduojamojo meno istorija. Tai lyg medžio kamienas su išsišakojančiomis šakomis ir šakelėmis, kurio šaknys glūdi gilioje senovėje.
Kai kurias “meno medžio” šakas galima būtų pavadinti hibridinėmis, išvestomis iš kitų meno šakų. Laikui bėgant, panašu, kad kai kuriais atvejais tampa svarbiausia ne pieštuku ar anglimi nubrėžtos linijos raiškumas, teptuko potėpio atspalvis, bet transformuojantis požiūris į aplinką, daiktus, erdvę. “Matymas kitaip” – taip galėtų būti pavadinta ši meno ar kūrybos sritis.
Menininkas visais laikais, turbūt, pirmiausia turėjo – Matyti. Tačiau mūsų laikais visuomenės transformacija beveik visais požiūriais taip priartėja prie aukščiausio taško, savo piko valandos, kad meno žmonės vienaip ar kitaip pirmieji skina šios transformacijos vaisius.
Viena iš “Pamatyti ir Padaryti kitaip” išraiškos formų, tai meninko Daniel Kukla veidrodiniai atspindžiai – paveikslai – nuotraukos.
Neturite pieštuko, teptuko, dažų – pieškite veidrodžiu.
Statykite veidrodį kambaryje tarp įvairiausių apyvokos daiktų ir dizaino detalių, neškite į kiemą ir statykite tarp žaliuojančių krūmų ir gėlių, vežkitės prie ežero ar upės, ten kur dangaus žydrynė boluoja virš galvos, saulė šviečia į akis ar ištisą dieną pliaupia lietus. Pieškite veidrodžiais.